Jonas Žemaitis-Vytautas – kovojančios Lietuvos Prezidentas, 1953 m. gegužės 30 d. buvo išduotas, suimtas, nugabentas į Maskvą, tačiau tardomas liko ištikimas priesaikai Lietuvos valstybei. 1954 m. lapkričio 26 d. Maskvos Butyrkų kalėjime įvykdyta mirties bausmė. 2009 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas pripažino Joną Žemaitį kovojusios su okupacija Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu Respublikos Prezidento pareigas. Jonas Žemaitis-Vytautas buvo penktasis Lietuvos prezidentas.
Gimė
1909 m. kovo 15 d. tarnautojo šeimoje Palangoje
Mirė
1954 m. lapkričio 26 d. Maskvos Butyrkų kalėjime įvykdyta mirties bausmė
Šeima
1940 m. vedė Eleną Valionytę, su ja susilaukė sūnaus Jono Laimučio
Profesinė kvalifikacija
Karininkas, 1926 – 1929 m. Kauno karo mokykla
1936 – 1938 m. Fontenblo artilerijos mokykla (Prancūzija), po studijų suteiktas kapitono laipsnis
Politinė ir profesinė veikla
1938 – 1940 m. Lietuvos kariuomenės karininkas
1944 m. įsitraukė į nacių okupuotoje Lietuvoje sukurtos Vietinės rinktinės veiklą, po antrosios sovietų okupacijos dalyvavo aktyvioje antisovietinėje rezistencinėje kovoje
1945 m. balandžio 23 d. davė partizano priesaiką, paskirtas partizanų „Žebenkšties“ rinktinės štabo viršininku
1947 m. gegužės mėn. tapo Kęstučio apygardos, o 1948 m. – visos Vakarų Lietuvos partizanų srities vadu, pradėjo vienyti pogrindžio pasipriešinimo judėjimus. 1949 m. pasipriešinimo dalyviai susijungė į vieningą organizaciją – Lietuvos laisvės kovos sąjūdį
1949 m. vasario 16 d. priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos deklaracija skelbė, kad aukščiausias teisėtas valdžios organas Lietuvoje yra partizanų vadovybė, o jų kovos tikslas – atkurti nepriklausomą parlamentinę Lietuvos Respubliką. Jonas Žemaitis išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku, jam suteikti aukščiausios krašto politinės ir karinės valdžios įgaliojimai bei Laisvės kovotojo partizano generolo laipsnis
Ėjo valstybės vadovo pareigas
1949 m. vasario 16 d. – 1954 m. lapkričio 26 d.
1953 m. gegužės 30 d. po išdavystės buvo suimtas ir nugabentas į Maskvos Butyrkų kalėjimą.
Paskutinis Jono Žemaičio žodis teisme:
„Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, manau, kad Sovietų Sąjunga ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį. Šį sovietų vyriausybės žingsnį laikau neteisėtu… Visus pogrindžio veiksmus, kurio dalyviu aš buvau, nukreiptus prieš sovietų valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikalstamais. Tik noriu pabrėžti, kad, kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova laikytųsi humanizmo principų. Jokių žvėriškumų aš neleidau. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. Aš vis tiek manau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatų.“
„Pabaltijo karinės apygardos Karo Tribunolo 1954 m. birželio 1–9 d. vykusiame uždarame posėdyje J. Žemaitis buvo nuteistas mirties bausme. Rašyti malonės prašymą jis atsisakė. Pageidavo tik pasimatymo su sūnumi, tačiau vietoj pasimatymo jam buvo parodyta sūnaus su pionieriaus kaklaraiščiu ir ženkliuku nuotrauka“, – rašoma Lietuvos ypatingajame archyve. Tų pačių metų lapkričio 26 d. Jonas Žemaitis sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.
2009 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė deklaraciją, kurioje pripažino, kad nuo 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijos priėmimo iki mirties 1954 m. lapkričio 26 d. Jonas Žemaitis buvo kovojančios prieš okupaciją Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos Prezidento pareigas.
