Jeigu kas iš mūsų valstybės į priešų žemę pabėgtų
Taip pat nustatome, jei kas iš mūsų pavaldinių, iš mūsų valstybės į priešų žemę pabėgtų dėl pikto sumanymo, išdavystės ir žalos mums, valdovui, ir Respublikai, tas garbės netenka. Vaikai, nors dėl tokio savo tėvo nusikaltimo savo garbės nepraranda, bet nušalinami nuo savo tėvo dvarų (paveldėjimo), kurie mūsų, valdovo, sostui turi būti grąžinti. Kaip ir bet kokių išdavikų visų tokių dvarų, mums, valdovui, atitekusių, mes, valdovas, niekam atiduoti neturime, kad visiems laikams tokio nusikaltusiojo išdavystė būtų parodyta. O kiekvienas, kas tokių valdų iš mūsų, valdovo, sau išprašytų ir būdamas apie tai įspėtas, vėl nenorėtų perleisti mūsų valdovo sostui, tada ir tas pats kaip ir tas bėglys turi būti laikomas. Tačiau tokio išdaviko vaikai, jeigu turėtų ką savo asmeninio įsigijimo ar prieš tą savo tėvo veiką nuo jo būtų atsidaliję, tada prie to turi pasilikti. Tokiu pat būdu ir žmonos, jeigu bus nežinančios tokios savo vyrų išdavystės, tokios tame (reikale) bus apsaugotos, kaip trečiame šio skyriaus straipsnyje apie tokias yra parašyta. O jeigu tas išdavikas bėgantis į priešų žemę būtų sugautas, tas gyvybės ir garbės netenka, o kadangi jau savo atlygį paims, jo vaikai kaip prie kilmės, taip ir prie savo tėvo dvarų pasilikti turi, taip pat ir žmonos prie turto joms priklausančio.
