Aleksandras Stulginskis pasibaigus Prezidento kadencijai po 1927 m. pasitraukė iš aktyvios politinės veiklos. 1941 m. sovietų valdžios buvo ištremtas į Sibirą. 1952 m. nuteistas kalėti 25 metus, bet po dviejų metų, po Stalino mirties, paleistas, o 1956 m. grįžo į Lietuvą. 1969 m. rugsėjo 22 d. mirė Kaune, palaidotas Panemunės kapinėse. Aleksandras Stulginskis buvo antrasis Lietuvos prezidentas.
Gimė
1885 m. vasario 26 d. valstiečių šeimoje Raseinių apskrityje, Kaltinėnų valsčiuje, Kutalių kaime
Mirė
1969 m. rugsėjo 22 d. mirė Kaune, palaidotas Panemunės kapinėse
Šeima
1920 m. vedė Oną Matulaitytę, su kuria susilaukė dukros Aldonos
Profesinė kvalifikacija
Agronomas, 1910 – 1913 m. Halės (Vokietija) Agronomijos institutas
Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla
Leido ir redagavo įvairius laikraščius bei patarimų brošiūras ūkininkams; organizavo pedagoginius kursus pradžios mokytojams
1914 – 1918 m. Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti narys
1917 m. Vilniaus lietuvių konferencijos dalyvis
1917 – 1919 m. Lietuvos Tarybos, vėliau Valstybės tarybos narys
1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą
1918 – 1919 m. II Ministrų kabinete ministras be portfelio
1919 m. III Ministrų kabinete Ministro Pirmininko pavaduotojas, vidaus reikalų, maitinimo ir viešųjų darbų ministras
1919 m. IVMinistrų kabinete žemės ūkio ir valstybės turtų ministras
1920 – 1922 m. Steigiamojo Seimo pirmininkas, tuo pačiu ėjo Prezidento pareigas
1926 – 1927 m. III Seime ėjo Seimo pirmininko pareigas
Priklausymas partijoms
1918 – 1936 m. Krikščionių demokratų partijos narys
Prezidento pareigose
1922 gruodžio 21 d. – 1926 birželio 7 d.
Biografija
Aleksandro Stulginskio gyvenimo kelias – XX a. Lietuvos dramatiško likimo atspindys. A. Stulginskis – pirmasis konstitucinis Lietuvos prezidentas, aktyvus ir nuoseklus nepriklausomybininkas, kovotojas už Lietuvos žemių vientisumą, Lietuvos krikščionių demokratų partijos veikėjas, Ūkininkų sąjungos vadovas, Skautų brolijos globėjas, ateitininkų Vytautų klubo garbės narys, ūkininkas, publicistas. Tai vienas iš Lietuvos politikos klasikos etalonų, savo gyvenimą pašventęs žmogui, tautai ir valstybei.
1885 m. vasario 26 d. Žemaitijoje, Kutalių kaime, Kaltanėnų valsčiuje (Šilalės raj.) bežemių valstiečių Marijonos ir Domininko Stulginskių šeimoje gimė sūnus Aleksandras. Jis buvo pagrandukas didelėje 12 vaikų šeimoje. Vyresnieji jau buvo įmitę vyrai ir moterys, sesuo ištekėjo kai, Aleksandras dar vaikščiojo stačias po stalu.
Netrukus tėvai surado didesnį (20 ha) ūkį Bytaučiuose, netoli Kaltanėnų-Laukuvos vieškelio, o trims broliams tapus tikriems darbininkams, išsinuomojo 100 ha dydžio Pievininku dvarą. Už naudojamą žemę savininkas pareikalavo kasmet atiduoti pusę derliaus. Galima teigti, kad Stulginskių šeima po truputį prasigyveno: vaikams darbai buvo griežtai paskirstyti ir mažiausiajam Aleksandrui buvo pavestas lengviausias - ganyti žąsis.
Nors tėvai jaunystėje šeimoje bandė kalbėti lenkiškai, tačiau vaikai kalbėjo žemaitiškai, ir šeimoje lenkų kalba neįsigalėjo. Vaikai mokėsi skaityti žemaitiškai vienas nuo kito, ir Aleksandras eidamas septintus metus, jau skaitė namiškiams ir kaimynams lietuviškas knygutes. Netrukus tėvas atidavė mokyti Aleksandrą ir brolį Kazį Kaltanėnų „daraktorkai“, kuri tiesa , ir pati rašyti nemokėjo.
Tuo metu Kaltanėnų valsčiuje buvo tik viena mokykla, ir tėvas atidavė į ją vienintelį iš šeimos - Aleksandrą. Kartu su penkiasdešimčia vaikų jis pradėjo krimsti rusų kalbą, nes tuomet steigti lietuviškų mokyklų caro valdžia neleido. Mažasis Aleksandras mokėsi labai gerai, dailiai rašė, puikiai sprendė aritmetikos uždavinius ir po trejų metų gerai išlaikė pradinės mokyklos egzaminus Kražiuose.
Tačiau toliau mokytis tėvas neleido - trūko pinigų. Kaltanėnų mokytojas, įsidėmėjęs dailią Aleksandro rašyseną, pakvietė jį dirbti Kaltinėnų valsčiaus raštinėje raštininko padėjėjo pagalbininku.
1900 m. mirė Aleksandro motina. Nuobodus perrašinėtojo darbas neteikė jokių vilčių, o mamos mirtis atrodė, visai atitolino viltis mokytis toliau.
Tačiau tuomet Aleksandras prisiminęs seserį Barborą, brolius Joną, Pranciškų ir Povilą, kurie gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose ir dirbo Vestvilyje anglių kasyklose. Aleksandras paprašė brolių padėti baigti mokslą ir pažadėjo eiti į kunigus. Broliai atsiuntė pinigų ir A. Stulginskis 1901 m. pasirengia ir kitais metais pradeda mokytis Liepojos gimnazijoje. Baigęs ketvirtąją klasę, gimnazistas jau turėjo teisę stoti į dvasinę seminariją. Kadangi Aleksandras broliams už pagalbą davė pažadą tapti kunigu, tai, nors ir neturėdamas didesnio patraukimo, nuvyko i Kauną ir sėkmingai išlaikė egzaminus Žemaičių dvasinėje seminarijoje.
Ketveri metai seminarijoje greitai prabėgo, o A. Stulginskis vis galutinai neapsisprendė - priimti kunigo šventinimus ar likti pasauliečiu. Situaciją pakeitė kurso draugai, vieningai išrinkę A. Stulginskį kandidatu studijuoti užsienyje, aišku, teikiant finansinę paramą.
Gavęs nukreipimą į Austrijos miestą Insbruką, A. Stulginskis mano ten studijuosiąs teologijos-filosofijos fakultete. Kartu su kunigu M. Vaitkumi apsigyvena jėzuitų bendrabutyje ir studijuoja universitete. Tačiau baigiantis pirmiems metams A. Stulginskis pasirodo dar nepasirengęs kunigo pašaukimui. Tačiau vasaros atostogų metu apsisprendžia - nutaria atsisakyti dvasininko luomo.
A. Stulginskis kurį laiką dėsto lietuvių kalbą Kauno berniukų gimnazijoje. Tačiau jį jau traukia ūkininkavimo reikalai, noras būti arčiau žmonių, todėl ryžtasi tapti agronomu. J. Tūbelio patartas, A. Stulginskis nusprendžia studijuoti agronomiją Vokietijoje, Halės mieste, žemės ūkio institute.
Gerai išmokęs vokiečių kalbą, puikių specialistų mokomas, A. Stulginskis siekia tobuliau įvaldyti gyvulininkystės žinias, manydamas, jog ši žemės ūkio šaka Lietuvoje gali būti svarbiausia. 1913 m., pavasarį gerai baigęs Halės žemės ūkio institutą, jis grįžta į Lietuvą. Tačiau gauti darbą čia jam, kaip lietuviui, pasirodė esą sunku. Juo labiau katalikui. Tačiau vykti dirbti į Rusiją, kurioje tokių specialistų reikėjo, A. Stulginskis nenorėjo. Tik Peterburge, sutikęs Dūmos atstovą M.Yčą, gauna protekciją, ir Kauno gubernatorius Veriovkinas 1913 m. balandžio 21 d. paskiria A. Stulginskį Alytaus rajoniniu agronomu Trakų apskrityje.
A.Stulginskis pasineria į savo profesijos reikalus, dirba agronomu. Netrukus gauna „Vienybės“ savaitraščio redaktoriaus kunigo A. Aleknos pasiūlymą redaguoti mėnesinį priedą „Viensėdį“, skirtą žemės ūkiui. Redaguoja jį, skaito paskaitas ūkininkams gyvulių auginimo klausimais. Šią A. Stulginskio veiklą nutraukia karo veiksmai tarp Vokietijos ir Rusijos imperijų.
A. Stulginskis apsigyvena Vilniuje ir pamažu įsitraukia į lietuvių visuomeninę veiklą. 1915 m. rugsėjo 18d. į Vilnių įžengia vokiečių daliniai. Prasideda okupacinis rėžimas. Vokiečiai panaikina valsčių ir miestų savivaldybių organus ir jų vietoje įsteigia karinę administraciją, suvaržo visoje Lietuvoje susisiekimą ir bet kokią kitą veiklą.
Tačiau karo veiksmų padariniai vertė aktyvesnius lietuvius organizuoti pagalbą ir šalpą pabėgėliams ir kitaip nukentėjusiems žmonėms, suplūdusiems į Vilnių. Vokiečiai nepanaikino labdarybės, ir Lietuvių komitetas nukentėjusiems nuo karo šelpti tęsė savo veiklą. A. Stulginskis pradeda rinkti aukas , jis kooptuojamas į komiteto vadovybę.
A. Stulginskis aplinkybių verčiamas, ėmėsi prezidento pareigų turėdamas 35 metus ir labai stengėsi sąžiningai jas atlikti. M. Kuprevičius prisimena: „ Stulginskis savo prezidentines pareigas atliko, kaip buvo tikimasi, garbingai ir Lietuvai naudingai. Iš pašalio žiūrint atrodė, kad jis būtų gimęs tai vietai ir toms pareigoms. Be ne, jis visa darbu parėmė. Jis visa išstudijavo, visa išmoko, ko jam dar trūko. Gerai mokėjo tik vokiečių kalbą iš Vakarų Europos kalbų. Reprezentacijai ir lietuviškai kultūrai pademonstruoti to buvo maža. Jis gerai išmoko prancūzų ir anglų kalbas. Jis jautė turįs etiketo spragų. Pašalino ir jas teoretikėmis ir praktinėmis studijomis. Ir cilindras ant jo galvos stovėjo, ir frakas juto savo vietoj gulįs. Stulginskis visiems savo laikysena imponavo. Dideliu ponu rodytis jis nemėgo, bet kadangi tarp ponų Lietuvos labui jis laikė pareiga poniškumui pademonstruoti, jis tai atlikdavo gerai ir vykusiai. Jis buvo kiek šaltokas ir oficialus, nors mokėjo šnekėtis įvairiomis temomis“ - rašė M. Krupavičius.
A. Stulginskis atidžiai studijavo visus Steigiamojo seimo raštus ir įstatymus. Pasirašydavo tik tada, kai tiksliai žinodavo kokia iš to bus nauda šaliai. Jis atidžiai sekė vyriausybės darbą, reikalavo iš ministrų pranešimų apie jų nuveiktą darbą.
Palikęs prezidentūrą, A. Stulginskis dar gyveno Kaune, dalyvavo seimo veikloje ir politikoje. Tačiau po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, kai buvo išrinktas Seimo pirmininku, tas pareigas ėjo vos iki 1927 m. balandžio mėnesio. Įsigalint A. Smetonos autoriniam rėžimui, kuriam jis nepritarė, a. Stulginskis įsigijo Jokūbavo dvaro centrą Kretingos valsčiuje, ten pastoviai apsigyveno ir ūkininkavo.
Sunkus buvo A. Stulginskio gyvenimas stalinistų valdomoje Lietuvoje. Pirmosiomis masinių Lietuvos gyventojų deportacijų (1941 m.) dienomis jis su žmona išvežamas į Sibirą, kalinamas įvairiose stovyklose. Vėliau dirbo daugiausia šiltnamiuose. A. Stulginskis 1952 m. nubaudžiamas kalėti dar 25 metus, tačiau po J. Stalino mirties iš kalėjimo paleidžiamas, nuvyksta pas žmona, dirba kolūkyje agronomu.
1956 m. sausio 16 d. Stulginskiams leidžiama atvykti į Lietuvą. Kelias atgal buvo sunkus. Niekas nenorėjo matyti buvusio prezidento. Tik kažkada pas juos dirbusi siuvėja J. Ramuckaitė priėmė gyventi Stulginskius į mažą 6 kvadratinių metrų kambarėlį. Nereiklūs, tylūs žmonės kantriai kentė gimtinėje naują Golgotą. Vėliau įsidarbino Vytėnų sodininkystės bandymų stotyje darbininku, vėliau moksliniu bendradarbiu. Po kelerių metų darbo buvo priverstas išeiti į pensiją. A. Stulginskį nuolat persekiojo KGB – vertė rašyti prisiminimus apie prezidentą Antaną Smetoną. Kadangi Aleksandras Stulginskis žinojo, kad jo prisiminimai bus iškraipyti, atsisakė juos rašyti. Už tai jis priverstinai turėjo palikti darbą ir iki gyvenimo galo gyventi iš 7 rublių pensijos.
Vis dėlto antrasis Lietuvos prezidentas savo prisiminimus parašė, tik jie slaptai buvo išgabenti į JAV ir 1980 m. išleisti Čikagoje.
Prezidentas pasižymėjo darbštumu, taupumu. Buvo filantropas – aukodavo kultūros reikalams, šelpdavo studentus, aukodavo labdarai.
Aleksandro Stulginskio prezidentavimo laikotarpiu visose valstybės gyvenimo srityse buvo padėtas tvirtas pagrindas. Lietuva tuomet įgavo tarptautinį pripažinimą, priimta Konstitucija, prie Didžiosios Lietuvos prijungta Klaipėda ir dalis Mažosios Lietuvos, išleistas litas, įsteigtos aukštosios mokyklos ir kita. Jo vadovaujamas Steigiamasis Seimas, kuriame daugumą turėjo krikščionių demokratų blokas, pradeda parlamentinės valstybės raidos kelią. Išrinktas pirmininku A. Stulginskis tiksliai savo kalboje formuluos politikos kryptį: „Pilietinių teisių ir pareigų pamatus padės mūsų valstybės Konstitucija. Ji turės būt perdėm demokratinga, kaip ir visas mūsų kraštas, jame šeimininkaus pati tauta per renkamuosius atstovus. Lietuva turės būti savo valstybės forma demokratinė respublika“. Jis akcentuos ir įstatymų viršenybę valdžios struktūrose: „ nesivaduotų savo valia, bet griežtai laikytųsi nustatytų teisės normų“. Prezidento principai ir atsakinga politika prisidėjo prie Lietuvos sustiprėjimo ir suklestėjimo.
Anot paties prezidento, nei žemė, nei pramonės ūkis negali apsieiti be tinkamų švietimo įstaigų, mokslas turi būt prieinamas ne tik didžiūnų rūmams, bet ir kaimų bakūžėms. Todėl ypatingas dėmesys buvo skiriamas įvairaus lygio švietimo įstaigų tinklo Lietuvoje plėtojimui: kuriamos pradinės, vidurinės, aukštesniosios, žemės ūkio, aukštosios mokyklos, mokytojų seminarijos.
K. Grinius, perimdamas iš A.Stulginskio prezidento pareigas, pripažino: „Lietuvos garbė yra pakelta viso pasaulio akyse“. Šis įvertinimas, manau geriausiai apibūdina šio iškilaus žmogaus nuopelnus Lietuvai.