Mūsų, valdovo, didybės įžeidimas, kaip tai reikia suprasti ir kaip už tai bausti
Jei kas sąmokslą ar susitarimą arba maištą padarytų prieš mūsų, valdovo, sveikatą, nors ir ponas Dievas sergėtų, kad tas sąmokslas nebūtų veiksmu įvykdytas, toks deramai įrodžius, kaip apie tai žemiau, penktame šio skyriaus straipsnyje, yra aprašyta, garbės, gyvybės ir dvarų netenka. Be to, mūsų didybė būna įžeista dėl šios priežasties: kada kas maištautų, visuotinę ramybę trikdydamas prieš mūsų, valdovą, arba be mūsų valios kaldintų monetas, taip darydamas žalą Respublikai, arba po mūsų, valdovo, išėjimo iš šio pasaulio, taip pat ir palikuonių mūsų, Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, norėdamas kas užimti ir užvaldyti tą valstybę, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, ir jos valdovu būti, ir kariuomenę, tarnybinius žmones surinktų ir vestų; taip pat kas su mūsų priešais turėtų susitarimų ar siųstų raštus, ar pasiuntinius, patardamas prieš mūsų, valdovą, ir Respubliką arba įspėdamas, tiems priešams kokią pagalbą duotų; taip pat kas mūsų pilį priešui išdavimu užleistų, išskyrus dėl žiauraus bado; taip pat kas priešų žmones į mūsų valstybę, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, išdavikiškai atvestų, ir tai būtų deramai ir teisingai įrodyta tokiu įrodinėjimu, kaip žemiau parašyta, tas pagal teisę ir mūsų su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ponais mūsų tarėjais sprendimą garbės ir gyvybės netenka. O suaugę tokio išdaviko sūnūs, kurie taip pat deramai įrodžius pasirodytų žinantys apie tą tėvo išdavystę, taip pat garbės ir gyvybės turi netekti. O tie sūnūs, kurie nebūtų pilnametystės sulaukę arba kiti, būdami suaugę ir apie tą tėvo išdavystę nebūtų žinoję, tie garbės ir gyvybės nepraras. Tačiau ir tokie nesuaugę, ir suaugę apie išdavystę nežinantys sūnūs už tokį savo tėvo nusikaltimą visus tėvoninius dvarus, ištarnautus ir kuriuo nors būdu įgytus, amžiams turi prarasti, o visos tokio išdaviko valdos, aplenkiant vaikus ir artimuosius, Respublikai ir mums, valdovui, mūsų Didžiosios Kunigaikštystės sostui atiteks. O tokių išdavikų žmonos, kurios nebus žinojusios tokios savo vyrų išdavystės ir išsiteisins savo priesaikomis, tokios savo tėvoninių ir motininių dvarų ir kraičio, užrašyto joms jų vyrų prieš išdavystės įvykdymą, nepraranda. Taip pat tų išdavikų dukterys, nors ir savo garbės nepraranda, bet prie tėvoninių dvarų neprieina. Tik po savo motinų mirties, motinines valdas ir motinos kraitį bendrai su nekaltais sūnumis, kaip aukščiau aprašyta, pagal jų prigimtinę teisę turi paveldėti.